Kalbant apie sportininkų rengimą, egzistuoja dvi kraštutinės paradigmos. Viena – fizinių savybių (dažniausiai maksimalios jėgos) maksimalus gerinimas bet kokia kaina, neatsižvelgiant į konkretaus sporto specifinius poreikius ir kokią įtaką toks treniravimas turės sportiniams rezultatams. Kita – tik sportinių įgūdžių treniravimas, neskiriant papildomo dėmesio fizinių savybių treniravimui.  Tačiau abi, kaip ir kiekvienos kardinalus požiūris, nors ir turi teigiamų aspektų, turi ir pakandamai didelę savo kainą.

Pirmuoju atveju – siekiama maksimaliai pagerinti vieną ar kelis fizinių savybių parametrus (dažniausiai raumenų jėgą ir masę), neatsižvelgiant į tai, kokias fizines savybes reikėtų lavinti kiekvienam atletui individualiai, norint pagerinti sportinius rezultatus. Dažniausiai treniruojantis tokiu požiūriu, fizinis rengimas yra planuojamas ir organizuojamas su tikslu padidinti vieną ar kelis parametrus, pavyzdžiui „štangos spaudimą“, „mirties trauką“ ar „rovimą“, taip paverčiant sportininką sunkiosios atletikos ar jėgos trikovės atstovu. Tačiau neatsižvelgiama, kad nors ir gerėja maksimali jėga ir jau net neskaitant to, kad sportininkas galimai patiria „persitreniravimo“ efektą, galimai blogėja kitos fizinės savybės, kaip greitis, judesių technika (dėl atsiradusio koordinacijos disbalanso), didėja traumų rizika ir pan. bei tuo pačiu, nors ir įdedamas milžiniškas darbas į fizinių savybių treniravimą – blogėja sportiniai rezultatai.

Antruoju – dažniausiai akivaizdžiai pastebimas vienos ar kelių fizinių savybių deficitas. Net turėdamas geresnius sportinius įgūdžius (galimai ir dėl to, kad atlikinėdmas tik specifinės sporto judesius turėjo daugiau laiko juos ištreniruoti), sportininkas niekaip negali atskleisti savo potencialo, dėl vienos ar kelių fizinių savybių trūkumo. Praktikoje tas pasireiškia, kai sportininkas aiškiai jaučia, kad priešininkai – fiziškai pranašesni ir varžydamasis jaučia ir tai nupasakoja kaip varžovai jį nustumia, nesugeba pasipriešinti, už jį daug staigesni, tvirtesni.

Kita dažnai pasitaikanti problema – netinkamas krūvio dozavimas ir periodizacijos principų nesilaikymas. Periodizacija – sisteminis treniruočių (krūvių intensyvumo, apimtis, dažnumo) planavimas siekiant pasiekti geriausią sportinę formą svarbiausių varžybų metu bei išlaikyti sportinę formą viso sezono metu. Egzistuoja labai daug ir įvairių periodizacijos klaidų, tačiau dažniausiai pasitaikančios – per trumpas prieš varžybinis krūvių mažinimo periodas (angl. tapering), per didelis krūvis pasiruošimo metu, kurio atletas nepasiruošęs atlaikyti ir po jo atsistatyti, bandoma gerinti per daug fizinių savybių vienu metu (ypač tais atvejais, kai badoma pagerinti vienas kitai priešingas ir paraleliai niekada netreniruojamas savybes, kaip pavyzdžiui ištvermė ir greitis).
Nors ir pamažu nykstantis, tačiau tarp kai kurių trenerių vis dar yra išlikęs požiūris – kuo daugiau tuo geriau. Tokiu požiūriu besivadovaujantys treneriai stengiasi padaryti kuo daugiau treniruočių, tikėdamiesi, kad įdėtas darbas tiesiogiai atsispindės rezultatuose. Tačiau realybėje tokie treniravimo metodai beveik visada priveda prie persitreniravimo sindromo. Persitreniravimo sindromas – būklė, kuomet kūnas nebesugeba atsistatyti po krūvių, dėl ko ima blogėti fizinės savybės. Taigi, per dideli krūviai gali ne tik nepagerinti fizinės būklės, bet ją net ir pabloginti, jau nekalbant apie ženkliai išaugusią traumų riziką. Nors daugelis trenerių sąmoningai skiria perdėtai didelius krūvius siekiant sukurti superkompensaciją (būseną, kada praėjus tam tikram laikui po labai įtemptų treniruočių, fizinių savybių parametrai tampa geresni, negu prieš pradedant intensyvų treniruočių periodą), reikėtų suprasti, kad net superkomensacijos mechanizmo veikimas turi ribas ir nuo tam tikros ribos, dėl per didelių krūvių, tiesiog nesusiformuoja.

Veikiausiai dažniausiai pasitaikanti problema – kuri galbūt ne visada ir yra esminė – prastas biomechanikos, bendrų treniravimo principų ir sporto specifikos supratimas.
Visų pirma vienas pagrindinių treniravimo sistemų principų – nuo bazinio iki specifinio fizinio rengimo tęstinumo modelis. Juo remiantis, fizinis rengimas skirstomas į etapus, pradedant nuo – bendrojo fizinio rengimo, kuomet atliekami ne sportui specifiški judesiai ir siekiama suformuoti stiprią sportininko fizinių savybių bazę. Deja, daugeliui sportininkų (ypač megėjų ir žemesnio lygio profesionalų), būtent bazinio pasiruošimo ir trūksta. Kuomet nėra gero fizinio pasiruošimo, tuomet nėra ir tvirtų pamatų ant kurių būtų galima „statyti“ specifinio fizinį pasiruošimą ir kartais net sportinių įgūdžių lavinimą.
Visų antra – dažnai prastai suprantama sporto specifika ir biomechanika. Dažnai atliekami tam tikri pratimai visiškai neatitinka sporto specifikos ir biomechaniniu požiūriu yra neefektyvūs net bendrojo pasiruošimo stadijoje ar reabilitacijoje. Kaip pavyzdžius būtų galima panaudoti „tūpimą su štangą“ sprinteriui ir koordinacijos/balanso lavinimą krepšininkui (galimai atsigaunančiam po traumos) ant minkštų pagalvėlių.  Nors tikimasi,  kad tūpimas su štanga padidins atleto galingumą, tačiau nesuvokiama, kad biomechaniškai toks judesys visiškai neatspindi bėgimo, kad ir kaip daug kas norėtų bandyti tai pagrįsti. Pradedant nuo to, kad tupiant su štanga yra perkraunamas šlaunies keturgalvis raumuo ir visa priekinė grandinė. Baigiant – svoris keliamas „nuo kulnų“. Kai daugelio sportų, o ypač sprinto metu jėga išgaunama atsispiriant tik priekine pėdos dalimi.